Kaip ir kasmet, minint Laisvės gynėjų dieną, prie Vilniaus televizijos bokšto vyko iškilminga pagarbos ceremonija ir buvo uždegtas atminimo laužas, konferencijų salėje vyko poezijos skaitymo vakaras „Nerimo mintys“. Sausio 12-ąją prie televizijos bokšto susirinkusiems žmonėms žodį tarė Telecentro eksploatacijos skyriaus viršininkas Algis Šalkauskas.
Prisimindamas tragiškus Sausio 13-osios įvykius, A.Šalkauskas kalbėjo:
„Nors prabėgo daugiau nei 20 metų, kai kurie mano bendradarbiai, dalyvavę ginant bokštą nuo grobikų, nenoriai prisimena ir tuo labiau – pasakoja apie tai, ką teko jiems išgyventi tomis akimirkomis. Ir juos galima suprasti…
Mano atmintyje visam gyvenimui išliks sausio 13-osios nakties įvykiai prie TV bokšto. Niekados nepamiršiu, kaip artėjant tankams link Karoliniškių, iš visų pusių pradėjo plūsti žmonės į bokšto teritoriją, visuose aplinkinių namų languose sužibo šviesos. Automobiliai, negalėdami aplenkti tankų kolonos Laisvės prospekte, važiavo priešinga eismui juosta, o automobilių važiavimo kryptis buvo viena – bokštas. Metę automobilius šalikėlėje, žmonės bėgo – link bokšto.
Prie bokšto buvusių žmonių grupeles per keliolika minučių papildė daugiatūkstantinė minia, ir TV bokštas tapo neprieinamas nė iš vienos pusės, visi spaudėsi arčiau jo.
Tarpusavyje kalbėjomės, kad tai eilinis kariškių jėgos demonstravimas – negi būtų galima ryžtis šturmuoti bokštą, kai jį apsupę taikiai nusiteikę žmonės? Deja, mes klydome.
Tolesni nakties įvykiai prie bokšto atmintyje išliko kaip filmo apie karą epizodas: tankų riaumojimas, galingų prožektorių šviesa, kurtinantys tankų šūviai, dūžtantys stiklai, žmonių šauksmai, klyksmai, automatų šūviai, ore lekiančios švytinčios kulkos… Atrodo, kad viskas vyko tik keliolika minučių, o po to viskas nutilo. Supratome, kad bokštas užimtas.
Kariškiai mus visus pradėjo stumti iš bokšto teritorijos, kol galiausiai mūsų vietą užėmė tankai su nukreiptais į mus vamzdžiais. Šlaito papėdėje, kur dabar visi esame, zujo greitosios pagalbos automašinos. Tik tada pamačiau sužeistuosius ir žuvusiuosius. Negalėjau suvokti, kad taip galėjo iš tikrųjų nutikti.
Prisimindamas nukentėjusiuosius susimąstai apie tai, kokia trapi linija yra tarp gyvybės ir mirties, koks trapus yra gyvenimas. Jų vietoje galėjome atsidurti bet kuris iš mūsų tada čia buvusių.“