Lapkričio 11 d. dienraštyje „Lietuvos rytas” paskelbtame interviu Telecentro generalinis direktorius Remigijus Šeris iškėlė idėją konsoliduoti atskirų valstybės institucijų valdomus tinklus ir jų pagrindu sukurti vieningą nacionalinį didelės spartos duomenų perdavimo tinklą. Perspausdiname laikraščio publikaciją.
xxx
Savo ištakomis susijęs su pirmosiomis Nepriklausomos Lietuvos radijo transliacijomis ir šiemet 90-ies metų jubiliejų atšventęs Telecentas (AB Lietuvos radijo ir televizijos centras) toliau lieka ištikimas savo misijai – rūpintis valstybės informacinėmis ir ryšio sistemomis, jų efektyvia sąveika bei plėtra. Ar valstybė pakankamai efektyviai išnaudoja turimą nuosavų ryšių infrastruktūrą, kokie galimi optimizavimo scenarijai ir kaip jie galėtų lengviau skintis į gyvenimą? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Telecentro generalinis direktorius Remigijus Šeris.
– Kaip apibūdintumėte esamą valstybės valdomų telekomunikacinių tinklų būklę?
– Jeigu į valstybės valdomą ryšių infrastruktūrą pažvelgtume kaip į urbanistinę erdvę, joje pamatytume vaizdą, dažnai regimą mūsų priemiesčių kolektyviniuose soduose: daug atskirų namų ir namukų. Vieni dideli ir prabangūs, kiti senos statybos, treti suręsti greituoju būdu iš atsitiktinių medžiagų. Sodininkai, kiekvienas kaip išmano, tvarkosi savo kieme: vieni naudojasi moderniais įrankiais, pasitelkia šiuolaikinius sprendimus, kiti tenkinasi „tėvų ir senelių“ metodais. Kiekvienas sodas yra atskira kunigaikštystė, prikalbinti jų „kunigaikščius“ bendriems sprendimams – nemenkas iššūkis.
Panašų vaizdą atkleidžia Telecentro pernai inicijuotos studijos bei tyrimai. Jie akivaizdžiai rodo, kad atskiros valstybės institucijos ir organizacijos yra investavusios didelius išteklius į autonominę ryšių infrastruktūrą, kurią išnaudoja nepakankamai efektyviai. Šie tinklai remiasi skirtingomis technologijomis, skirtingais standartais, kiekvieno jų priežiūra reikalauja didelių sąnaudų ir neleidžia siekti sinergijos visos valstybės mastu.
– Kaip čia turėtume tvarkytis?
– Sprendimai aiškūs ir seniai rasti – būtina konsoliduoti turimus ryšio tinklus ir jų valdymą, pereiti prie vieningo valstybinio tinklo. Valstybės žinybos ir organizacijos turėtų būti išlaisvintos nuo „natūrinio ūkininkavimo“, t .y. joms nebūdingos veiklos. Taip jos galėtų sutelkti savo dėmesį svarbiausių funkcijų ir užduočių vykdymui, o valstybė sutaupytų milijonus eurų. Tai joks Amerikos atradimas – toks specializacijos ir konsolidacijos modelis jau seniai taikomas versle. Toks naujausias pavyzdys galėtų būti Švedijos valstybės valdomos įmonės „Telia“ sprendimas Lietuvoje konsoliduoti TEO ir „Omnitel“. Kitas pavyzdys – šiuo metu vykdoma valstybės duomenų centrų konsolidacija. Manau, būtų laikas priimti analogiškus sprendimus ir valstybės ryšio tinklų srityje.
Čia būtina pabrėžti, kad kai kurie valstybiniai ryšio tinklai yra morališkai ir technologiškai pasenę, ir juos tiesiog būtina modernizuoti, ypač kai kurias kritinio ryšio sistemas, susijusias su valstybės saugumo užtikrinimu, operatyviu krizių valdymu. Vakarų šalys kritinių ryšio sistemų srityje šiuo metu pereina prie 4-os kartos ryšio technologijos LTE, leidžiančios perduoti žymiai didesnius duomenų kiekius bei plačiajuosčio ryšio pagrindu taikyti išmaniuosius sprendimus. Ne kitaip bus ir Lietuvoje – tačiau čia vėl svarbu atsakyti į klausimą, ar leisime kiekvienai žinybai vėl statyti atskirą tinklą, ar pagaliau priimsime centralizuotus sprendimus, kurie leis įdiegti naujausias ir efektyviausias technologijas, nepriklausomai, ar jas valdo privačios, ar valstybės valdomos įmonės ir kurie užtikrins kokybiškų paslaugų valstybės institucijoms teikimą. Kitaip tariant, ar ryšių infrastruktūros politikoje sugebėsime pereiti nuo žinybinio prie nacionalinio lygmens sprendimų?
– Ar valstybinis telekomunikacijų sektorius yra pajėgus užtikrinti tokių projektų vystymą?
– Be abejonės taip. Valstybinis telekomunikacijų sektorius disponuoja reikiama kompetencija bei patirtimi bet kokio masto projektams atlikti. Valstybės valdome Telecentre, kuris yra vienas didžiausių telekomunikacinių tinklų operatorių šalyje, taip pat yra sukaupta unikali patirtis, vykdant įvairius nacionalinio masto projektus. Imkime kad ir šiemet realizuotą LRT televizijos programų transliavimą HD formatu. Taip pat esame vienas pirmųjų Europos telekomunikacijų operatorių, kurie išmaniosios televizijos paslaugą, reikalaujančią didelės greitaveikos ir tinklo pralaidumo, masiniam vartotojui pradėjo teikti ne laidiniais tinklais. Iki šiol Europoje žinomi tik pavieniai bandymai transliuoti IPTV į didžiuosius namų televizorius (nekalbu apie mažuosius mobiliųjų įrenginių ekranus) per LTE tinklą.
Tad principinis klausimas, kas ir kaip galėtų realizuoti valstybės tinklų konsolidavimo projektus, nėra kompetencijos ar patirties klausimas. Valstybė turi visų pirma apsispręsti ar vadovausis nacionalinio saugumo užtikrinimo logika ir vystys tokio pobūdžio projektus, jų atlikimą patikėdama valstybės skaidriai valdomam sektoriui, ar pasitelks privatų sektorių, tuo pačiu prisiimdama riziką dėl galimo kontrolės ir saugumo praradimo.
